Galvos odos grybeliu dažniausiai serga vaikai. Dažniausiai liga pasireiškia vienu ar daugybiniais pleiskanojančiais išplikusiais odos ploteliais galvos odoje, taip pat būdingi išplikimo židiniai su juodais taškeliais prie plauko folikulo angos (tai rodo nulūžusį plauką). Kiti ligos požymiai - visą galvą apimantis pleiskanojimas su minimaliu plaukų netekimu, pūliuojanti skausminga plokštelė (kerionas), daugybiniai puodelio pavidalo geltoni šašai (favusas).
Infekcija gydoma geriamaisiais priešgrybeliniais preparatais, dažniausiai pacientai vaistus toleruoja gerai.
Ligos paplitimas
Galvos odos grybelis yra ganėtinai dažnas susirgimas, kuriuo dažniausiai serga vaikai. Kai kurių tyrimų duomenimis nustatyta, kad berniukai šia infekcija linkę sirgti dažniau negu mergaitės. Suaugę retai suserga šia liga.
Infekcija paplitusi visame pasaulyje, tačiau dažni skiriasi priklausomai nuo geografinės situacijos ir šalies demografinių rodiklių. Pvz., JAV atlikto tyrimo metu nustatyta, kad ši liga dažnesnė afroamerikiečių vaikams, tačiau neaišku, kodėl. Tyrimo autoriai kelia hipotezę, kad tam įtakos gali turėti socialiniai ir ekonominiai faktoriai, genetinis polinkis.
Mikrobiologija
Galvos odos grybelis yra dermatofitų sukeliama infekcija. Šie grybeliai paveikia keratino turinčius audinius (odą, plaukus, nagus). Apskritai dermatofitai yra skirstomi į:
- Antropofilinius (žmogaus) - Trichophyton tonsurans, Trichophyton mentagrophytes var. Interdigitale, Trichophyton violaceum ir pan.
- Zoofilinius (gyvūnų) - Microsporum canis, Trichophyton verrucosum ir pan.
- Geofilinius (dirvos) - Microsporum gypseum ir kt.
Galvos odos grybelį linkę sukelti antropofiliniai ir zoofiliniai dermatofitai.
Tikimybė, kad vienas konkretus grybelis sukelia ligą, priklauso nuo geografinės padėties ir kinta priklausomai nuo laiko. Pvz., JAV ir Jungtinėje Karalystėje ilgą laiką šią infekciją dažniausiai sukeldavo Microsporum canis, tačiau pastaraisiais metais lyderio poziciją užėmė Trichophyton tonsurans. Visgi Centrinėje ir Rytų Europoje pagrindiniu sukėlėju išlieka Microsporum canis.
Ligos išsivystymo mechanizmas
Galvos odos grybeliu užsikrečiama tiesioginio kontakto metu su užkrėsta galvos oda. Užsikrėsti galima ir nuo sergančio žmogaus, ir nuo gyvūno, taip pat ir nuo užkrėstų daiktų (šukų, plaukų šepečių, kepurių ir pan.). Be to, susirgti galima ir po kontakto su simptomų nepatiriančiais (t. y., asimptominiais) infekcijos nešiotojais, ir neretai tai lemia infekcijos pasikartojimą (recidyvą).
Kai tik grybelis patenka ant odos raginio sluoksnio, infekcijos įsitvirtinimą lemia keletas faktorių. Pvz., grybelio sienelės glikoproteinai skatina dermatofitų sukibimą su keratino turinčiais šeimininko (šiuo atveju - žmogaus) audiniais. Be to, tam tikri grybelių gaminami fermentai užtikrina jų prasiskverbimą į citokeratino turinčius audinius. Infekcija plinta nuo raginio epidermio sluoksnio gilyn, link plauko folikulo. Kartais formuojasi bioplėvelė, kuri ženkliai apsunkina gydymo procesą.
Dermatofitinė plauko infekcija gali būti trijų formų:
- Endothrix (grybelio sporos randamos plauko stiebe, tai matoma atliekant plauko mikroskopiją);
- Ectothrix (grybelio sporos randamos išsidėsčiusios aplink plauko stiebą);
- Favus (plauko stiebe randami ir hifai, ir susidarę oro tarpai).
Įgimtas imunitetas vaidina labai svarbų vaidmenį gynyboje prieš grybelinę infekciją. Nustatyta, kad tam tikri imuninės sistemos komponentai padeda apsiginti nuo Microsporum canis.
Priežastis, kodėl galvos odos grybeliu dažniau suserga vaikai, lieka ne visai aiški. Manoma, kad tam turi įtakos tai, jog po brendimo galvos odoje besigaminančių riebalų (sebumo) trumpų ir vidutinio ilgio grandžių riebiosios rūgštys, komensalinių mieliagrybių Pityrosporum kolonizacija slopina dermatofitų įsitvirtinimą galvos odoje.
Galvos odos grybelinės infekcijos požymiai
Šiai infekcijai būdinga klinikinių požymių įvairovė. Skiriami 5 pagrindiniai ligos variantai, taip pat išskiriama ir simptomų nesukelianti infekcijos nešiojimo forma. Klinikinė išraiška priklauso nuo:
- Konkretaus infekcijos sukėlėjo;
- Paciento imuninės sistemos atsako.
Klinikiniai ligos variantai:
Pagrindinis šios ligos simptomas - vienas ar keli pleiskanojantys ploteliai galvos odoje, dažnai toje vietoje būna iškritę plaukai, taip pat matomi išplikę ploteliai su juodais taškeliais. Visos galvos odos pleiskanojimas su nežymiu plaukų netekimu, kerionas ir favusas- tai kiti, papildomi ligos klinikiniai variantai. Neretai bėrimus lydi niežėjimas, nepriklausomai nuo infekcijos formos.
- Pleiskanojančios dėmės su plaukų netekimu. Pavieniai ar daugybiniai pleiskanojantys židiniai su plaukų netekimu yra dažna ectothrix infekcijos išraiška. Neretai ją sukelia Microsporum canis. Bėrimai būna nuo kelių iki keliolikos centimetrų dydžio, laikui bėgant jie linkę didėti. Kartais bėrimus lydi odos paraudimas.
- Išplikimo židiniai su juodais taškeliais. Endothrix infekcijai būdingi juodi taškeliai žymi plauko stiebo galą, nulūžusį prie pat skalpo paviršiaus. Šiuo atveju plaukai lūžta dėl to, kad endothrix infekcijos pasekoje labai suplonėja plauko stiebas. Išplikimo židiniai gali būti tiek pavieniai, tiek ir daugybiniai, jų dydis įvairuoja nuo kelių iki keliolikos centimetrų.
- Visos galvos odos pleiskanojimas, nežymus plaukų netekimas. Kartais tai primena seborėjinį dermatitą. Ši infekcijos eiga priklauso nuo paciento imuninės sistemos būklės.
- Kerionas - sunki galvos grybelinės infekcijos išraiška, kuri pasireiškia dėl pernelyg stiprios imuninės reakcijos į sukėlėją. Kerionui būdinga tai, jog susiformuoja uždegiminė plokštelė su pūlinukais, storais šašais, šlapiavimu, pūliavimu. Kartais pirmine infekcijos išraiška gali būti pūlingas folikulitas. Bėrimą lydi skausmas, jautrumas liečiant. Kerionas dažnesnis 5-10 metų amžiaus vaikams, mažesniems vaikams pasireiškia rečiau. Dažniausiai kerioną sukelia zoofilinis dermatofitas. Nuolatinis, ilgai užsitęsęs kerionas gali lemti randėjančios alopecijos išsivystymą.
- Favusas - ypatinga galvos odos grybelinės infekcijos forma, kurią dažniausiai sukelia Trichophyton schoenleinii. Aplink plauko folikulus susidaręs paraudimas progresuoja ir pradeda formuotis puodelio formos geltoni šašai. Šašuose gausu grybelio, neutrofilų, sudžiūvusio serumo, epidermio ląstelių. Šie šašai galiausiai susilieja ir formuoja mases, po kuriomis yra alopecijos (išplikimo) plotai. Kartais nuo jų sklinda nemalonus kvapas. Stipri uždegiminė reakcija gali lemti negrįžtamą plaukų netekimą. Negydant, infekcija nepraeina savaime.
Lydintys simptomai:
- Padidėję kaklo limfazmgiai.
- Dermatofitoidinės reakcijos (id reakcijos). Antriniai egzemą primenantys bėrimai, susiję su vietine odos uždegimine reakcija. Atsiranda dėl imuninės reakcijos į grybelio antigenus, dažniausiai tai būna uždelsto (IV tipo) hiperjautrumo reakcija. Tokių reakcijų gali atsirasti gydymo priešgrybeliniais preparatais pradžioje, kiek rečiau - ir po gydymo kurso. Pacientus vargina išplitęs egzeminis bėrimas rausvomis, pleiskanojančiomis papulėmis, dažniausiai - gaalvos, kaklo, liemens, galūnių srityje. Gydymo esmė- grybelinės infekcijos gydymas, drėkinamieji kremai, geriamieji antihistamininiai vaistai, kortikosteroidų tepalai.
- Retesniais atvejais - mazginė eritema.
Diagnostika
Galvos odos grybelis įtariamas vaikams, kurie skundžiasi galvos odos pleiskanojimu ir plaukų netekimu, ypač, jei dar ir nustatomi padidėję kaklo limfmazgiai. Suaugusiems, kaip jau minėta, ši infekcija pasitaiko rečiau, bet jos nereiktų pamiršti, ypač jei pacientas turi imunodeficitinę būklę.
Galvos odos grybelis dažniausiai diagnozuojamas remiantis būdingais simptomais (alopecijos židiniai su pleiskanomis arba juodais taškeliai), odos nuograndų mikroskopija, pasėliu dėl grybelio. Galvos odos biopsijos ir histologinio tyrimo dažniausiai neprireikia. Papildomi diagnostiniai metodai - ištyrimas Vudo lempa (Microsporum canis sukeltas infekcijos židinys švyti žaliai, o Trichophyton schoenleinii - blankiai mėlyna spalva) bei dermatoskopija (trichoskopija).
Galvos odos grybelį tenka skirti nuo kitų galvos odos ligų:
• Psoriazė (žvynelinė). Aiškių ribų eriteminės dėmės su stambia pleiskana, dažniausiai bėrimų būna ir kitose kūno vietose (ant alkūnių, kelių, raukšlėse), taip pat būdingi ir nagų pakitimai (taškinės įdubos, spalvų pokyčiai, nago plokštelės atšokimas, ponaginės masės ir pan.). Plačiau skaitykite skyreliuose „Kas yra psoriazė“, „Psoriazės simptomai“, „Psoriazės tipai“.
• Židininė alopecija. Tai autoimuninė liga, kuria gali susirgti tiek vaikai, tiek ir suaugę. Jai būdingas plaukų netekimas pavieniais, apvaliais židiniais. Pleiskanų nebūna. Liga plačiau aprašyta skyrelyje „Židininė alopecija“.
• Seborėjinis dermatitas. Būdingas galvos odos pleiskanojimas, paraudimas, niežėjimas. Plaukų slinkimas nebūdingas. Gali būti antakių, nosies ir lūpų raukšlės, kitų kūno raukšlių bėrimai. Liga būdingesnė kūdikiams, paaugliams ir suaugusiems. Plačiau skaitykite skyrelyje „Seborėjinis dermatitas“.
• Bakterinis folikulitas. Pūlingas folikulitas, kaip žinia, gali būti pradinė keriono apraiška, todėl rekomenduojama atlikti tepinėlio mikroskopiją arba pasėlį.
• Plikinantis folikulitas. Tai reta randėjančios alopecijos forma, pasireiškianti išplikimo židiniais su pūlinukais. Minėtuose židiniuose nebūna plauko folikulo angų. Ši liga būdingiausia suaugusiems, priešingai negu galvos odos grybelis. Ligos diagnozę patvirtina odos biopsija.
• Disekuojantis celiulitas. Dar viena reta randėjančios alopecijos forma, pasireiškia folikulinėmis papulėmis, pūlinukais, fliuktuojančiais mazgais ir pūliniais galvos odoje. Dažniausiai serga tamsiaodžiai vyrai. Diagnozę patvirtina odos biopsija ir histologinis tyrimas.
• Kitos ligos - diskoidinė raudonoji vilkligė, dedervinė, trichotilomanija, galvos utėlėtumas.
Todėl rekomenduojama neužsiimti savigyda, o kreiptis į gydytoją dermatologą, kad būtų nustatyta tiksli diagnozė ir skirtas atitinkamas gydymas.
Kaip gydomas galvos odos grybelis?
Geriamieji priešgrybeliniai vaistai - tai pagrindinis galvos odos grybelio gydymas vaikams ir suaugusiems.
Gydymas skiriamas iškart nustačius diagnozę, nelaukiant pasėlio rezultatų, kadangi uždelsus gydymo pradžią, kyla didesnė ligos progresijos, negrįžtamo plaukų netekimo ir ligos perdavimo tikimybė.
Vietiniai priešgrybeliniai preparatai yr neefektyvūs, kadangi jie negali prasiskverbti giliai į plauko folikulą, be to, nepaveikia subklinikinės (t. .y, požymių nesukeliančios) infekcijos židinių.
Pagrindiniai geriamieji priešgrybeliniai vaistai - grizeofulvinas, terbinafinas, flukonazolis ir itrakonazolis. Grizeofulvinas yra jau labai seniai naudojamas vaikų galvos odos grybeliui gydyti ir neretai pasirenkamas kaip pirmos eilės vaistas. Terbinafinas - alternatyva grizeofulvinui, jo užtenka trumpesnio kurso.
Praeityje galvos odos grybelinė infekcija buvo gydoma jonizuojančia spinduliuote, tačiau šiais laikas šis gydymo metodas nebetaikomas dėl atokių nepageidaujamų reakcijų.
Kiti, papildomi gydymo metodai - tai priešgrybelinis šampūnas (kad būtų sumažinta infekcijos perdavimo tikimybė), juo rekomenduojama plauti galvą ne tik pacientui, bet ir šeimos nariams. Pagrindinės veikliosios medžiagos - seleno sulfidas, ciklopiroksas, ketokonazolis.
Pacientams, gydomiems dėl galvos odos grybelio, reikalinga nuolatinė gydytojo kontrolė gydymo efektyvumui įvertinti.
Pagrindiniai geriamųjų vaistų nepageidaujami reiškiniai - virškinimo trakto sutrikimai, galvos skausmai, odos bėrimai, tačiau dažniausiai medikamentai yra toleruojami gerai ir nesukelia šalutinių reakcijų.
Paciento artimieji taip pat turėtų būti ištirti dėl grybelinės infekcijos ir jos nešiojimo, ir, diagnozavus ligą, atitinkamai gydomi. Simptomų nejaučiantys nešiotojai yra infekcijos šaltinis ir gali lemti susirgimo pasikartojimą, todėl tiek pacientui, tiek ir jo namiškiams rekomenduojama 2-4 savaites naudoti priešgrybelinį šampūną. Vaikams su galvos odos grybeliu patariama nesidalinti plaukų priežiūros priemonėmis ir galvos apdangalais, taip pat ir pagalvių užvalkalais. Be to, rekomenduojama neužsiimti kontaktinio sporto rūšimis. Sergančiojo patalynė ir rankšluosčiai turėtų būti reguliariai skalbiami aukštoje temperatūroje. Pagal galimybes, ir baldai turėtų būti atitinkamai apdoroti.
Katės, šunys, jūrų kiaulytės, karvės ir pan. taipogi gali būti infekcijos šaltiniais. Esant klinikinių grybelinės infekcijos požymių, reikalinga veterinaro konsultacija bei atitinkamas gyvūnėlio gydymas.
Ligos prognozė
Puiki, kadangi beveik visi pacientai pasiekia pilną išgijimą, ir visiems atauga plaukai. Esant sunkiai infekcijos formai (kerionui, favusui), taip pat laiku neskyrus gydymo, didėja negrįžtamos alopecijos rizika. Visgi didžioji dalis plaukų atauga.
Gydytojo kontrolė būtina gydymo kurso pabaigoje, tada dažniausiai kartojamas ir pasėlis.
Net ir po gydymo kurso rekomenduojama toliau kurį laiką tęsti priešgrybelinio šampūno naudojimą (bent jau 2 kartus per savaitę).
