Pagrindinis rando struktūrinis komponentas (kaip ir normalios odos) yra baltymas kolagenas. Tik, priešingai negu sveikoje odoje, skiriasi šio baltymo skaidulų išsidėstymas. Sveikoje odoje kolageno skaidulos sudaro savotišką, ne itin taisyklingą tinklą, o rando audinyje jungiasi tarpusavyje skersiniais ryšiais ir išsidėsto viena kryptimi. Paradoksalu, bet taisyklingai išsidėsčiusios rando skaidulos lemia tai, jog rando audinys netenka kai kurių normalios odos funkcijų bei savybių, pvz., randai yra mažiau atsparūs ultravioletiniams saulės spinduliams, be to, rando zonoje nebūna prakaito liaukų, neauga plaukai, odai rando srityje trūksta elastingumo.
Pagrindiniai randų tipai ir jų požymiai
Normotrofiniai, „normalūs“ randai. Tai mažiausiai rūpesčių keliantys randai. Jeigu organizmas į atsiradusį odos pažeidimą reaguoja adekvačiai ir randas praeina visas žaizdos gijimo stadijas taisyklingai, susiformuoja normotrofinis randas. Laikui bėgant, šie randai susilygina su odos paviršiumi, suplonėja, įgauna spalvą, panašią į aplinkinės odos (kartais - kiek šviesesnę). Normotrofiniai randai dažniausiai nekelia jokio diskomforto ir nereikalauja gydomųjų intervencijų. Dažnu atveju šie randai gydomi dėl estetinių priežasčių - kad randas greičiau pasidarytų plokščias ir vienodos spalvos su aplinkine oda.
Hipertrofiniai randai. Šie randai atsiranda dėl kolageno pertekliaus. Nuo keloidų skiriasi tuo, kad rando audinys neišplinta už buvusio odos defekto ribų. Hipertrofiniai randai yra pakilę, standžios konsistencijos, rausvos spalvos, kartais gali būti niežtintys ar skausmingi dėl juose esančių nervų ir kraujagyslių. Šio tipo randai formuojasi 4-8 savaites, tačiau procesas gali užtrukti ir iki 6 mėnesių. Pastebėta, kad dažniausiai hipertrofiniai randai susiformuoja po nudegimų, liemens ir galūnių srityje. Taip pat šių randų gali atsirasti ir po spuogų ar kitų gilesnių odos pažeidimų, ypač esančių didesnio mechaninio tempimo zonose, pvz., nugaros, pečių srityje. Kai kuriems pacientams hipertrofiniai randai sumažėja savaime per 1-2 metus, tačiau dažniausiai tenka juos gydyti dėl keliamo diskomforto (tiek estetinio, tiek ir fizinio - deginimo, niežulio, skausmo). Plačiau apie randų gydymą galite paskaityti skyrelyje „Randų gydymas“.
Keloidai - sunkesnė perteklinio randėjimo pasekmė. Šie randai taip pat atsiranda dėl kolageno pertekliaus. Nuo hipertrofinių randų skiriasi tuo, kad rando audinys peržengia buvusio odos defekto ribas. Keloidai yra pakilę virš odos ir plinta į greta esančias odos sritis, pvz., vidurinėje krūtinės dalyje susiformavę keloidai (tarkime, po širdies operacijų) įgauna peteliškės formą, o žasto srityje šio tipo randai turi tendenciją plisti vertikalia kryptimi. Minėtieji randai laikui bėgant ir toliau didėja, savaime neišnyksta, ir netgi atauga po bandymų juos pašalinti chirurgiškai. Jie yra standžios konsistencijos, blizgaus paviršiaus, rausvos spalvos. Keloidai sukelia niežulį, skausmą, jam būdingi uždegimo požymiai, ypač tolesnio augimo metu. Šių randų gali atsirasti po auskarų vėrimo procedūros (ausyse), vakcinacijos (žasto srityje), po operacijų, traumų, vėjaraupių, aknės. Kai kuriems pacientams keloidinių randų atsiranda spontaniškai. Keloidai traktuojami kaip rimtas randėjimo sutrikimas, kadangi negydant, turi tendenciją išplisti ir suformuoti nemažus jungiamojo audinio darinius. Nors tai nėra gyvybei pavojinga būklė, keloidai kelia didelį kosmetinį diskomfortą, niežulį ir skausmą. Be to, pacientai, turintys hipertrofinių randų ar keloidų, dažnai jaučia ir psichologinį diskomfortą dėl savo būklės. Dažniausiai pažeidžiamos kūno vietos - pečiai ir krūtinės sritis. Stebimas genetinis polinkis keloidinių randų formavimuisi. Kiti hipertrofinių randų ir keloidų formavimosi rizikos faktoriai:
- Ilgas žaizdos gijimo laikas (pvz., dėl užsitęsusio uždegimo);
- Gilūs odos nudegimai;
- Tamsesnis gymis;
- Tam tikrose kūno vietose, pvz., pečių, krūtinės, žastų, skruostų odoje yra didesnė tikimybė susiformuoti hipertrofiniams randams ir keloidams;
- Odos pažeidimai, atsiradę brendimo ir nėštumo metu, taip pat linkę formuoti hipertrofinius ar keloidinius randus.
Atrofiniai randai yra visiškai priešinga randų kategorija hipertrofiniams randams ir keloidams. Jie yra apvalios formos, įdubę, nedidelių matmenų. Randų dugnas gali būti įvairus - įgaubtas, plokščias ar „V formos“. Atrofiniai randai susiformuoja, kai prarandamos odos atraminės struktūros, pvz., raumenų skaidulos ar riebalinis ląstelynas. Priešingai negu aukščiau aprašyti randų tipai, jiems nebūdingas jungiamojo audinio išvešėjimas bei kolageno skaidulų perteklius. Šie randai dažniausiai yra aknės, vėjaraupių, stafilokokinės infekcijos pasekmė. Taip pat jų gali atsirasti ir po operacijų, vabzdžių ar vorų įkandimų arba dėl tam tikrų genetinių susirgimų, pvz., Ehlers-Danlos sindromo. Kai kurie mokslininkai atrofiniams randams priskiria ir strijas. Plačiau skaitykite skyrelyje „Strijos“.
Į atskirą kategoriją išskiriami randai, susidarę po odos nudegimų. Išskyrus nežymius odos nudegimus, II° ir gilesni odos nudegimai neišvengiamai gyja randais, nepaisant taikomų gydymo metodų. Net ir pažangiausi gydymo metodai bei plastinė chirurgija padeda tik sumažinti esamus odos defektus. Nuo odos nudegimo gylio priklauso odos gijimo metodas. Paviršiniams nudegimams būdinga vadinamoji regeneracija (t. y., odos defektą užpildo likusios specializuotos ląstelės). Gilieji nudegimai gyja substitucijos metodu - susidariusį odos defektą užpildo nespecializuotas jungiamasis audinys. Jeigu oda pažeidžiama per visą storį, gyjant ši žaizda susitraukia ir formuojasi vadinamosios kontraktūros (odos susitraukimas). Rando dydis tiesiogiai priklauso nuo nudegimo ploto ir gylio. Odos nudegimą patyrusius pacientus vargina ne tik kosmetinis diskomfortas, bet ir odos niežulys, tempimo, deginimo jausmas, o tam tikrais atvejais (pvz., susidarius randams prie sąnarių) gali būti ribojami ir judesiai. Randai po nudegimų gali būti įvairūs- atrofiniai, hipertrofiniai, keloidai, depigmentuoti, hiperpigmentuoti ir pan. Be minėtų fizinių pojūčių, pacientai nerimauja ir kompleksuoja dėl savo išvaizdos, jaučia nerimą, būna prislėgtos nuotaikos. Nudegiminių randų gydymas kai kada tampa iššūkiu ne tik pacientui, bet ir gydytojui. Todėl patariama nedelsti ir kuo greičiau, vos tik pastebėjus randėjimą, kreiptis į kvalifikuotus specialistus, kad būtų pasiekti geriausi kosmetiniai rezultatai.
Rando formavimasis
Randas susiformuoja tik galutinai užgijus žaizdai. Atsiradus odos pažeidimui, pirmiausiai toje vietoje susiformuoja krešulys, kuris tampa žaizdos gijimo pagrindu. Procesui įsibėgėjus, organizmas, atsakydamas į susidariusį odos defektą, pradeda gaminti daugiau kolageno. Tarp kolageno skaidulų susidaro skersiniai ryšiai, ir susiformuoja itin tankios, standžios struktūros „pakaitinis“ audinys. Vizualiai tai atrodo kaip standus, neelastingas darinys. Šios tankiai išsidėsčiusios kolageno skaidulos trukdo normaliam ląstelių bendradarbiavimui ir migracijai į žaizdos vietą. To pasekmė - žaizda užgyja audiniu, kuris savo spalva bei tekstūra skiriasi nuo aplinkinės odos. Plačiau apie žaizdų gijimą skaitykite skyrelyje „Normalus žaizdų gijimas“.
Randų diagnostika
Daugumoje atvejų randų diagnostikai užtenka gydytojo apžiūros. Gydytojas gali užduoti klausimų apie buvusias traumas, odos ligas, operacijas ir kitus veiksnius, galėjusius lemti rando išsivystymą.
Apžiūros metu vertinami šie rando parametrai:
- Pigmentacija;
- Elastingumas;
- Standumas;
- Aukštis (arba gylis);
- Kraujotaka;
- Keliamas diskomfortas (tiek fizinis, tiek kosmetinis ar psichologinis).
Itin retais atvejais, ypač spontaniškai atsiradus keloidinių randų, gali būti imama biopsija ir atliekamas histologinis ištyrimas.
Jeigu Jus vargina randai, nedelskite ir pasikonsultuokite su gydytoju dermatologu. Įvertinęs Jūsų odos būklę, gydytojas parinks tinkamiausią gydymo metodą, ir Jūs vėl galėsite džiaugtis sveika oda.
