Burnos gleivinės ligų diagnostika yra gydymas neretai kelia daug iššūkių, kadangi labai daug ligų pasireiškia panašiais simptomais.
Paciento ištyrimas
- Vizualinė ir taktilinė apžiūra naudojant šviesos šaltinį. Eilės tvarka apžiūrimos visos burnos ertmės struktūros. Jeigu pacientas nešioja dantų protezus, juos reikia išimti prieš gydytojui pradedant apžiūrą;
- Apžiūrima galva, kaklas, limfmazgiai;
- Išsiaiškinama, kokiomis kitomis ligomis pacientas serga bei kokius vaistus vartoja.
Burnos gleivinės normos variantai
Leukoedema. Tai dažnas gerybinis burnos gleivinės pokytis, priskiriamas normos variantui. Anot JAV atliktų tyrimų duomenimis, daugiau nei pusė žmonijos galima diagnozuoti burnos gleivinės leukoedemą. Manoma, kad ji atsiranda dėl skysčių sankaupos po gleivinės epitelio ląstelėmis. Ši būklė nemalonių simptomų nesukelia, o pasireiškia abipusiu, pilkai baltos spalvos, pusiau permatomu gleivinės pakitimu, kuris išnyksta, jeigu gleivinė ištempiama.
Fordyce granulės (arba dėmelės). Tai ektopinės riebalinės liaukutės (t. y., ne savo vietoje), jų turi kone 90% populiacijos. Pasireiškia baltos ar gelsvos spalvos, 1-2 mm dydžio „spuogeliais“, simetriškai išsidėsčiusiais burnos gleivinėje ir lūpų raudonio bei burnos gleivinės sandūroje. Plačiau skaitykite skyrelyje „Fordyce“ dėmės.
Baltos ir raudonos spalvos bėrimai
Trinties sąlygota keratozė. Dažniausiai atsiranda dėl skruostų kramtymo, blogai pritaikytų dantų protezų. Pasireiškia baltos spalvos, netaisyklingomis plokštelėmis, jos būna įvairaus dydžio, kraštai kiek blyškesni negu centrinė dalis. Kartais būna sunku atskirti nuo leukplakijos, todėl gali būti atliekama biopsija ir histologinis ištyrimas. Kadangi tai gerybinė būklė, jokio gydymo nereikia.
Ikivėžinės burnos gleivinės ligos
Leukoplakija. Tai pakankamai dažna ikivėžinė burnos gleivinės liga, kuriai būdingos baltos dėmės burnos gleivinėje. Nors pati leukoplakija yra gerybinė būklė, visgi kai kuriems pacientams ilgainiui gali išsivystyti plokščialąstelinis vėžys. Todėl liga turi būti atskirta nuo kitų panašiai pasireiškiančių burnos gleivinės būklių. Plaukuotoji burnos leukoplakija - atskira liga, sukeliama Epšein - Baro viruso ir pasireiškianti ŽIV infekuotiems pacientams.
Burnos gleivinės proliferacinė verukozinė leukoplakija. Tai reta, agresyvi nehomogeninės leukoplakijos forma, kuriai būdinga karpą primenanti išvaizda, daugybiniai židiniai, lėtas augimas. Net 60% atvejų galima piktybinė transformacija.
Eritroplakija. Nedažnas susirgimas, bet jam esant, supiktybėjimo tikimybė viršija 80%. Būdingesnė vyresnio amžiaus pacientams, kurie ilgus metus vartojo alkoholį ir tabaką. Pasireiškia raudonos, velveto tekstūros, nemalonių simptomų nesukeliančiomis dėmėis burnos dugne, liežuvio apatinėje dalyje, ant minkštojo gomurio. Histologiškai neretai nustatoma karcinoma in situ. Gydoma tik chirurgiškai pašalinant pažeistas gleivinės sritis.
Pogleivio fibrozė. Tai lėtinė, progresuojanti ikivėžinė būklė, kuriai būdinga visą burnos ertmę apimanti pogleivio fibrozė. Būdingiausia Azijoje gyvenantiems žmonėms, kurie ilgus metus vartojo maak ir paan. Pirmieji simptomai - tai burnos gleivinės deginimo pojūtis, išopėjimas ir skausmas, vėliau atsiranda atrofinių pakitimų, gleivinės blyškumas, gleivinė sukietėja ir įgauna nevienodą spalvą. Fibrozė gali išplisti ir apimti minkštąjį gomurį, liežuvėlį, liežuvį. Esant pažengusiai ligai, pacientai skundžiasi, jog sunku išsižioti, kramtyti, kalbėti ir netgi ryti. Gali būti eritroplakijos ir leukoplakijos židinių. Diagnozė nustatoma klinikinės apžiūros metu, remiantis ligos eiga ir simptomais. Kartais atliekama biopsija ir histologinis ištyrimas. Efektyvaus gydymo nėra.
Burnos plokščioji kerpligė. Plokščioji kerpligė yra lėtinė uždegiminė odos liga, galinti pažeisti odą, burnos ertmę, lytinius organus, galvos odą, nagus ir stemplę. Dažniausia šia liga serga vidutinio amžiaus žmonės (30-60 m. amžiaus). Burnos gleivinėje gali atsirasti nėrinius primenančios Vikhamo strijos arba atrofiniai bėrimai, erozijos. Pastarosios yra skausmingos ir dažnai komplikuojasi burnos kandidoze. Nors burnos plokščioji kerpligė irgi laikoma ikivėžiniu susirgimu, tikslus piktybinės transformacijos dažnis nėra žinomas. Plačiau skaitykite skyrelyje „Plokščioji kerpligė“.
Burnos gleivinės diskoidinė raudonoji vilkigė. Sergantiesiems diskoidine raudonąja vilklige, burnos gleivinė pažeidžiama kone iki 15- 20%. Kartais tai būna vienintelėmis ligos apraiškomis. Būdingi bėrimai baltomis plokštelėmis, sidabriškai balti bėrimai, štampuotos erozijos ar opos, aplinkinis paraudimas. Diagnozė nustatoma atliktus biopsiją ir histologinį ištyrimą. Apie gydymą plačiau skaitykite skyrelyje „Odos raudonoji vilkligė“.
Lėtinė „transplantato-prieš-šeimininką“ liga (TPŠL). Atsiranda po kaulų čiulpų transplantacijos. Po odos, burnos gleivinė - antra pagal dažnumą ligos pasireiškimo vieta. Burnos gleivinės TPŠL didina burnos vėžio atsiradimo tikimybę. Liga pasireiškia mukozitu, gingivitu, burnos skausmu, lichenoidiniais bėrimais, leukoplakija, išopėjimais, pseudomembranų formavimusi, gleivinės atrofija, mukocelėmis. Pacientus gali varginti seilių sutrikimai, kas lemia burnos sausumą ir džiūvimą, dėl aplinkinių audinių sukietėjimo tampa sunku išsižioti. Gydoma stipriais kortikosteroidų tepalais, vietiniais kalcineurino inhibitoriais, analgetikais. Jeigu liga ilgai trunka, reikalingos reguliarios biopsijos, kad ankstyvoje fazėje būtų atpažintas ir išgydytas burnos gleivinės plokščialąstelinis vėžys.
Aktininis cheilitas. Tai dėl ilgalaikio, nuolatinio saulės UV spindulių poveikio išsivysčiusi priešvėžinė lūpų odos būklė. Šis susirgimas dažniausias karšto, sauso klimato šalims, taip pat dažniau jis vargina lauke dirbančius žmones, šviesios odos (t. y., I ir II fototipo) savininkus. Aktininis cheilitas būdingiausias vyresniems nei 40 m. šviesios odos savininkams, mėgstantiems daug laiko praleisti saulėje. Dažniausiai apatinėje lūpoje atsiranda ribotas sausas, pleiskanojantis plotelis. Sausumas nepraeina nepaisant įvairių drėkinančių priemonių naudojimo. Pažengusiems pažeidimams būdinga atrofija, patinimas, paraudimas, išopėjimas, išblukusi riba tarp lūpos ir odos. Odos pažeidimas paprastai būna pavienis. Čiuopiant, aktininio cheilito sukelti odos pažeidimai primena švitrinio popieriaus tekstūrą. Liga diagnozuojama remiantis būdingais klinikiniais požymiais. Esant išopėjimų, erozijų, įtariant ligos progresavimą į plokščialąstelinį vėžį, atliekama odos biopsija ir histologinis ištyrimas. Plačiau skaitykite skyrelyje „Lūpų uždegimai“.
Burnos gleivinės plokščialąstelinis vėžys. Tai dažniausiai sutinka burnos gleivinės piktybinis navikas. Kiek dažniau sutinkamas pietryčių Azijos regionuose, vyrams dažniau nei moterims. Pagrindiniai rizikos veiksniai- tabako ir alkoholio vartojimas, tačiau neseniai buvo nustatytos sąsajos ir su žmogaus papilomos virusu (ŽPV). Nors kai kuriais atvejais navikas gali atsirasti iš prieš tai buvusios sveikos odos, nemaža jų dalis susiformuoja iš jau prieš tai buvusio gleivinės pažeidimo, pvz., leukoplakijos ar eritroplakijos. Šie pažeidimai, kaip taisyklė, nesukelia jokių nemalonių jutimų. Navikui progresuojant, atsiranda išopėjimai su kiek iškiliais kraštais, taip pat gali atsirasti negyjančių darinių. Sukeliami simptomai priklauso nuo naviko dydžio. Dažniausiai burnos gleivinės plokščialąstelinis vėžys atsiranda liežuvio šonuose, apatinės lūpos srityje, burnos dugne. Kone trečdaliui pacientų diagnozės metu liga jau būna išplitusi ir į limfmazgius. Įtariant burnos gleivinės plokščialąstelinį naviką, atliekama biopsija ir histologinis ištyrimas.
Burnos gleivinės kandidozė. Tai dažna oportunistinė infekcija, kurią sukelia burnos ertmės komensalai - mieliagrybių rūšies atstovai Candida. Ši infekcija dažnesnė kūdikiams, pacientams su dantų protezais, pacientams, gydomiems sisteminiais antibiotikais, chemoterapija, radioterapija, taip pat turintiems imunodeficitinę būklę. Kiti rizikos veiksniai - sausa burna, burnos džiūvimas, inhaliuojamų kortikosteroidų naudojimas (pvz., bronchinės astmos gydymui). Skiriamos 2 pagrindinės formos:
- Baltoji burnos kandidozė;
- Eriteminė burnos kandidozė.
Dažniausiai burnos gleivinėje atsiranda baltos, tarpusavyje susiliejančios plokštelės, jos paprastai nesukelia nemalonių simptomų. Šias plokšteles lengvai galima nubraukti medine mentele, tada matosi eriteminis pagrindas. Atrofinė kandidozė pasireiškia bėrimu raudonomis plokštelėmis, dažniausiai gomurio srityje ir ant nugarinės liežuvio dalies. Ūminė šios ligos forma susijusi su antibiotikų ir kortikosteroidų naudojimu, bei ŽIV infekcija. Lėtinė eriteminė kandidozė būdinga nešiojantiems dantų protezus- šiuo atveju bėrimai būna tik tose vietose, kurios tiesiogiai kontaktuoja su protezais. Diagnozė nustatoma remiantis būdingais simptomais ir ligos eiga. Esant būtinybei, atliekamas ŽIV testas. Gydoma vietiniais priešgrybeliniais preparatais, kartais skiriami geriamieji priešgrybeliniai vaistai. Svarbi tinkama burnos higiena, dantų protezų priežiūra.
Pigmentiniai dariniai
Melanocitų kilmės dariniai
Fiziologinė pigmentacija. Būdingesnė tamsaus gymio žmonėms. Atsiranda dėl didesnio melanocitų aktyvumo ir padidėjusios melanino gamybos. Pigmentacija būna abipusė, ir pasireiškia rudai pilkos spalva juosta dantenų srityje, ant kietojo gomurio, burnos dugne ar skruostų gleivinėje.
Burnos gleivinės melanocitinės dėmės. Tai patys dažniausi burnos gleivinės pigmentiniai dariniai. Pasireiškia tamsiomis pigmentinėmis dėmėmis lūpų srityje ar burnos gleivinėje. Jos būna simetrinės, aiškių ribų, atsiranda suaugus. Būdingesnės tamsaus gymio žmonėms. Gali būti pavienės, rečiau - daugybinės. Daugybinės gleivinės pigmentinės dėmės būdingos kai kuriems genetiniams sindromams.
Vaistų sukelta pigmentacija. Nemažai vaistų gali sukelti burnos gleivinės audinių spalvos pakitimus. Tai vyksta per skirtingus mechanizmus: sankaupos audiniuose, melanino sintezės stimuliacija, vaisto ar jo metabolito sankaupos, bakterijų metabolizmo pokyčiai. Vaistų sukelta pigmentacija gali paveikti bet kurią burnos ertmės struktūrą, tačiau dažniau ji atsiranda gomurio, liežuvio ir dantenų srityje. Dažniausi vaistai - „kaltininkai“ yra burnos skalavimo skysčiai su chlorheksidinu, minociklinas, vaistai nuo maliarijos ir geriamieji kontraceptikai.
Rūkalių melanozė. Būdinga netaisyklingų ribų pigmentacija burnos gleivinėje, atsiradusi dėl rūkymo. Manoma, kad rūkalių melanozė atsiranda dėl nikotino stimuliuojančio poveikio melanocitams, esantiems gleivinės pamatiniame sluoksnyje. Bėrimas pasireiškia rudos spalvos dėmėmis tose vietose, kur gleivinė kontaktuoja su rūkalais.
Burnos gleivinės melanoakantoma. Retas, gerybinis, mišrios kilmės darinys, sudarytas iš keratinocitų ir dendritinių melanocitų. Manoma, kad tai yra reaktyvus darinys, kurio atsiradimą galėjo išprovokuoti lokali trauma ar lėtinis dirginimas. Gleivinės melanoakantoma dažniausiai atsiranda tamsaus gymio žmonėms ir pasireiškia greitai didėjančiu, nemalonių simptomų nesukeliančių, smarkiai pigmentuotu dariniu. Melanoakantoma yra skiriama nuo melanomos, todėl būtina biopsija ir histologinis ištyrimas.
Melanocitiniai apgamai. Burnos gleivinėje melanocitiniai apgamai sutinkami retai. Jie pasireiškia kaip pavieniai, rudos ar mėlynos spalvos, aiškių ribų mazgai arba dėmės. Kadangi juos būtina skirti nuo melanomos, diagnostikai atliekama biopsija ir histologinis tyrimas.
Burnos gleivinės melanoma. Tai retas ir labai agresyvus piktybinis navikas. Linkęs susiformuoti kietojo gomurio ar viršutinių dantenų srityje, nors iš tikrųjų gali atsirasti bet kurioje burnos gleivinės vietoje. Ankstyvoje stadijoje pasireiškia kaip pigmentuota dėmė, kuriai būdingos ir kai kurios odos melanomo savybės, pvz., asimetrija, netaisyklingos ribos, spalvų įvairovė, greitas augimas. Kai kurie navikai būna amelanotiniai. Esant pažengusiai stadijai, darinys būna iškilus, mazginio ar polipoidinio tipo, gali išopėti, kraujuoti. Kai kuriais atvejais aplink pagrindinį darinį gali atsirasti aplinkinė melanozė, satelitiniai pažeidimai.
Kitos kilmės pigmentacija
Amalgamų tatuiruotės. Tai melsvai juodos dėmės, matomos tose vietose, kur liečiasi su amalgama užplombuotas dantis ir gleivinė. Jos atsiranda dėl plomboje esančių sidabro amalgamų perėjimo į burnos gleivinės minkštuosius audinius. Dažniausia lokalizacija - apatinio žandikaulio šaka. Kartais amalgamų tatuiruotės gali priminti burnos gleivinės melanomą, todėl diagnozės patikslinimui gali būti atliekama biopsija ir histologinis tyrima, rentgenografiniai tyrimai.
Erozijos ir išopėjimai
Aftos. Tai skausmingi burnos gleivinės bėrimai, kurie pasireiškia kaip lokalizuotos paviršinės, apvalios ar ovalios formos opos su centre esančiu gelsvu eksudatu. Pasikartojantis aftinis stomatitas yra dažniausia burnos gleivinės opų priežastis. Aftos taip pat būdingos pacientams, sergantiems celiakija, uždegiminėmis žarnyno ligomis, Bechčeto liga, ŽIV infekuotiems, taip pat jų gali atsirasti trūkstant vitaminų ir mikroelementų, vartojant tam tikrus vaistus (pvz., metotreksatą) ir pan.
Pasikartojantis aftinis stomatitas - kaip jau minėta, tai pati dažniausia burnos gleivinės išopėjimų priežastis. Būdingesnė paaugliams ir jauniems suaugusiems. Pasireiškia skausmingomis opelėmis ant nekramtomųjų paviršių. Pacientai patiria kelis ligos paūmėjimus per metus, o viena opa sugyja 2-jų savaičių bėgyje. Neretai opų atsiradimą išprovokuoja gleivinės kramtymas, odontologinės procedūros.
Infekcijos
Herpes simplex virusinė infekcija. Pūslelinės virusas gali pažeisti ne tik burnos gleivinę ar lūpas, bet ir kitas kūno sritis. Pirminė infekcija dažniausiai praeina be simptomų. Herpetinis gingivostomatitas - dažniausia pirminės infekcijos apraiška vaikams ir jauniems suaugusiems. Pasireiškia nespecifiniais simptomais (karščiavimu, bendru silpnumu, sritinių limfmazgių padidėjimu) bei skausmingomis, smulkiomis, kartais tarpusavyje susiliejančiomis opelėmis burnos gleivinėje. Bėrimai linkę išsidėstyti ant dantenų, gomurio, liežuvio, tačiau iš esmės jų gali būti bet kurioje burnos gleivinės vietoje. Dažnai infekcija pasikartoja. >85% pacientų prieš išberiant patiria diskomfortą- skausmą, deginimą, dilgčiojimą būsimo bėrimo vietoje. Esant pakartotinei infekcijai, išberia lūpas. Paūmėjimą provokuoja saulės UV spinduliai, trauma (pvz., odontologinės procedūros), menstruacijos, stresas. Plačiau skaitykite skyrelyje „Paprastoji pūslelinė“.
Vėjaraupiai. Sergantiems vėjaraupiais neretai pūslelių ir erozijų atsiranda burnos gleivinėje. Susirgus juostine pūsleline, gali atsirasti grupuotų pūslelių ir erozijų vienoje gomurio pusėje.
Coxsackie viruso infekcija. Sukelia vadinamąją „rankų, kojų ir burnos ligą“, kuria paprastai serga maži vaikai. Pasireiškia bėrimu ovalios formos, blyškiomis papulėmis, oda aplink bėrimus būna paraudusi. Beria delnus ir padus, burnoje atsiranda smulkių aftų. Pacientus taip pat vargina karščiavimas, gerklės skausmas, bendras silpnumas (dažnai šie simptomai prasideda iki bėrimo). Priešingai negu pūslelinės atveju, lūpos ir dantenos lieka neišbertos. Plačiau skaitykite skyrelyje „Rankų, kojų ir burnos liga“.
ŽIV infekcija. Daug įvairių burnos gleivinės būklių gali būti siejamos su ŽIV infekcija, nors atsiradus veiksmingai antiretrovirusinei terapijai jų smarkiai sumažėjo.
Sifilis. Tipinis pirminio sifilio požymis- neskauminga kietų kraštų opa. Burnos gleivinės bėrimai- tai antrinio sifilio požymis, kuriam taip pat būdingas viso kūno odos (tame tarpe ir delnų bei padų) bėrimas, plačiosios kondilomos genitalijų srityje.
Autoimuninės ligos
Burnos gleivinės erozinė plokščioji kerpligė. Būdingas bėrimas erozijomis ar opomis, greta- tinklą primenantis bėrimas bei paraudimai. Plačiau skaitykite skyrelyje „Plokščioji kerpligė“.
Sisteminė raudonoji vikligė (SRV). Sergant SRV, burnos gleivinė pažeidžiama kone pusei pacientų. Išberia lūpas, burnos gleivinę, o bėrimas pasireiškia baltomis plokštelėmis, paraudusiomis sritimis, štampuotomis erozijomis ar opomis (jas supa paraudimas), išopėjimais skruostų gleivinėje ar gomuryje. Kaip taisyklė, opos burnos gleivinėje būna neskausmingos ir tai gali būti vienas iš pirmųjų SRV požymių.
Gleivinių pemfigoidas. Tai autoimuninė pūslinė liga, kuriai būdingos kietos, įtemptos pūslės gleivinių srityje. Tipinis pacientas - 60 m. moteris. Nuolatinis požymis yra deskvamacinis gingivitas (dantenų paraudimas ir erozijos), tačiau būdingos ir erozijos gomurio srityje. Gali pažeidžiama akių bei kvėpavimo takų gleivinė. Diagnozė nustatoma atlikus biopsją bei histologinį tyrimą su imunofluorescencija. Gydoma vietiniais kortikosteroidais, taikoma griežta burnos ertmės higiena.
Paprastoji pūslinė. Dar viena autoimuninė pūslinė liga, kuriai būdingas bėrimas iš trapių, lengvai plyštančių pūslių. Dažniausiai liga prasidėda nuo bėrimų burnos gleivinėje, vėliau išberia ir odą. Kadangi pūslės lengvai trūksta, jų vietoje atsiranda skausmingos erozijos. Dėl to ligos pradžioje būna sunku valgyti, pacientai netenka svorio.
Paraneoplastinė pūslinė. Sunki paraneoplastinė pūslinė liga, kuri atsiranda dėl kraujo piktybinių ligų. Atsiranda skausmingas mukozitas, erozijos burnos gleivinėje, dažniausiai pažeidžiamas liežuvis.
Daugiaformė eritema. Tai ūminė, imuninės sistemos sąlygota liga, kuriai būdingas bėrimas tipiniais taikinio formos elementais. Kartu gali atsirasti opelių burnos, akių ar genitalijų gleivinėje. > 70% pacientų išberia ir burnos gleivinę. Nors susijusi su pūslelinės virusu, daugiaformė eritema gali atsirasti ir dėl vaistų ar kitos kilmės infekcijos.
Kitos kilmės bėrimai
Degančios burnos sindromas. Tai būklė, paveikianti moteris po menopauzės. Būdingas nuolatinis diskomforto jausmas, pasireiškiantis burnos deginimu, be jokios kitos priežasties. Prieš diagnozuojant degančios burnos sindromą, būtina atmesti kitas burnos ir dantų ligas, alerginį kontaktinį stomatimą, burnos sausumą. Gydoma antidepresantais.
Kontaktinis stomatitas. Nors tai nedažna burnos gleivinės bėrimų priežastis, ji gali pasireikšti įvairiai - paraudimu, pūslelėmis, opomis, hiperkeratoze, skausmu, deginimo pojūčiu, niežėjimu. Iritacinis kontaktinis stomatitas gali būti sukeltas mechaninių veiksnių (pvz., blogai gulinčių dantų protezų, dantų plombų), cheminės ar fizinės traumos. Alerginės reakcijos gali išsivystyti gyvsidabriui, cinamono aldehidui, aukso druskoms ir kt. Lūpos ir oda aplink burną pažeidžiama tada, kai bėrimą sukėlęs veiksnys yra kramtomas ar naudojamas vietiškai. Pasikartojanti trintis, ypač dėl netinkančių dantų protezų gali lemti trauminių opų atsiradimą. Leukoplakiją primentys bėrimai taip pat gali atsirasti dėl blogai pritaikytų protezų, tabako naudojimo ar skruosto kramtymo. Kontaktinė dilgėlinė - tai reakcijos į odontologines priemones ir lateksą pasekmė. Su maistu susiję bėrimai dažniausiai pasireiškia lūpų tinimu.
Cheilitas. Tai ūminis ar lėtinis lūpų uždegimas, pasireiškiantis lūpų sausumu, pleiskanojimu, paraudimu ir suskeldėjimu. Egzeminis cheilitas, į kurio sąvoką įeina ir iritacinis kontaktinis cheilitas, alerginis kontaktinis cheilitas bei atopinis cheilitas - tai dažniausios lūpų ligos. Plačiau skaitykite skyrelyje „Lūpų uždegimai“.
Mukocelės. Tai labai dažnai sutinkami gerybiniai burnos kilmės dariniai ir patys dažniausi mažųjų seilių liaukų dariniai. Tai ertmės, pripildytos gleivių ir išklotos epiteliu. Jos atsiranda dėl seilių liaukų latako pažeidimo, dėl ko seilės iš latako patenka į aplinkinius audinius. Mukocelės dažniausiai susiformuoja apatinės lūpos srityje ir dažniau vaikams ar jauniems suaugusiems. Jų dydis įvairus, o išoriškai atrodo kaip rausvi ar melsvi minkšti mazgeliai. Diagnozė nustatoma apžiūros metu. Mukocelės gali plyšti ir tada dingsta savaime. Standartinis gydymo metodas - chirurginis pašalinimas bei histologinis ištyrimas. Alternatyva - šalinimas chirurginiu lazeriu. Dantų erozijos ir dantenų išvešėjimas.
Dantų erozijos gali būti gastroezofaginio refliukso komplikacija. Vaikams ir paaugliams kiek dažniau šią problemą sukelia energetinių, saldžių gazuotų gėrimų vartojimas. Dantenos gali išvešėti dėl tam tikrų vaistų vartojimo, pvz., fenitoino, ciklosporino, kalcio kanalų blokatorių.
