Lūpų uždegimai

Lūpų uždegimai

Cheilitas - tai ūminis arba lėtinis lūpų uždegimas. Nors dažniausiai pažeidžiami tik lūpų audiniai, tačiau kartais uždegimas gali išplisti į odą aplink lūpas arba į burnos gleivinę. Patys dažniausi simptomai - lūpų paraudimas, sausumas, pleiskanojimas įtrūkimas, patinimas, niežėjimas ir deginimas lūpų srityje.

Lūpų uždegimo kilmė yra labai įvairi, ligą gali sukelti tiek vidiniai, tiek išoriniai veiksniai. Pačios dažniausios priežastys - atopinis dermatitas, alergija, dirginančios medžiagos, ilgalaikis saulės poveikis, infekcija. Taip pat lūpų pažeidimas būdingas ir tam tikriems vidaus organų susirgimams, pvz., plokščiajai kerpligei, raudonąjai vilkligei, autoimuninėms pūslinėms ligoms, Krono ligai, sarkoidozei, vitaminų ir mineralų stokai.

Egzeminis cheilitas:

Tai pati dažniausia lūpų liga. Ji pasireiškia lūpų sausumu, pleiskanojimu, paraudimu, įtrūkimais. Uždegimas gali išplisti į aplinkinę odą, kiek rečiau - į burnos gleivinę. Minėtus simptomus dažnai lydi deginimas ir niežėjimas. Egzeminį cheilitą gali išprovokuoti atopinis dermatitas, aplinkos alergenai ar kitos dirginančios medžiagos. Kai kuriems pacientams cheilitą sukelia kelių veiksnių derinys.

Iritacinis kontaktinis cheilitas. Dažniausias egzeminio cheilito variantas. Pagrindinė priežastis - įprotis dažnai laižytis lūpas, kas ypač būdinga mažiems vaikams. Kitos priežastys - žalingi aplinkos faktoriai (šaltas oras, žemas aplinkos drėgmės kiekis, vėjas, kontaktas su dirginančiomis medžiagomis), dirginančios medžiagos kosmetikos ir higienos priemonėse, tam tikras maistas, vietiniai ir geriamieji retinoidai.

Registracija konsultacijai

Alerginis kontaktinis cheilitas. Tai uždelsto tipo padidėjusio jautrumo reakcija, kurią sukelia su lūpomis kontaktuojantys alergenai. Moterims alerginis cheilitas pasitaiko dažniau negu vyrams. Dažniausiai cheilitą sukelia alergenai, randami lūpdažiuose, lūpų balzamuose, apsauginėse priemonėse nuo saulės, makiažo priemonėse, nagų lake, dantų pastoje, burnos skalavimo skystyje. Taip pat alerginį kontaktinį cheilitą gali išprovokuoti ir tam tikri maisto produktai, pvz., mangai, citrusiniai vaisiai, cinamonas.

Įtariant alerginį kontaktinį cheilitą, pacientams atliekami odos lopo testai. Dažniausiai nustatoma alergija Peru balzamui, nikeliui, ricinos aliejui, kanifolijai, šelakui ir pan. Tai vienos dažniausių lūpdažių sudedamųjų dalių. Alerginiam lūpų uždegimui būdingas abiejų lūpų paraudimas, pleiskanojimas, dažnai išplintantis į aplinkinę odą. Neretai lūpos patinsta, atsiranda įtrūkimų, pūslelių, netgi paviršinių opelių. Minėtus simptomus lydi niežėjimas, deginimas, lūpos tampa jautrios prisilietimui. Priklausomai nuo ligą sukėlusios medžiagos ir kontakto tipo, bėrimų gali atsirasti ir kitose kūno vietose.

Atopinis cheilitas. Cheilitai neretai kamuoja pacientus, sergančius atopiniu dermatitu. Jo požymiai yra identiški alerginiam ar iritaciniam cheilitui - tai lūpų paraudimas, sausumas, pleiskanojimas, atsiradę įtrūkimai. Pagrindiniai diagnostiniai principai:

  • Nuodugni odos, burnos gleivinės apžiūra dėl galimų atopinio dermatito požymių;
  • Paciento klausiama, ar vaikystėje nesirgęs atopiniu dermatitu, taip pat ar niekas iš šeimos narių neserga šia liga;
  • Nustatomas galimas kontaktas su dirginančiomis medžiagomis, alergenais (kosmetikos priemonės, apsauginiai kremai nuo saulės, tam tikras maistas, burnos priežiūros priemonės ir pan.);
  • Odos lopo testai.

Odos lopo testas - tai pagrindinis pacientų, sergančių alerginiu ar atopiniu cheilitu, ištyrimo metodas. Pirmiausia atliekas tyrimas su standartine alergenų serija, vėliau, esant būtinybei, taikomas ištyrimas ir su kosmetikos linija, paciento naudojamomis priemonėmis. Odos lopo testai būna teigiami net iki 65% alerginio cheilito atvejų. Dažniausiai nustatoma alergija šioms medžiagoms:

  • Kvapiosioms medžiagoms;
  • Peru balzamui;
  • Propoliui;
  • Lanolinui;
  • Nikeliui;
  • Chromui;
  • Konservantams.

Esant neigiamam odos lopo testui, diagnozuojamas iritacinis arba atopinis cheilitas. Visgi lūpų uždegimą, kaip jau minėta, gali sukelti gausybė veiksnių, todėl daugumoje atvejų nustatyti konkrečią priežastį yra sunku.

Egzeminio cheilito gydymas. Pagrindinis gydymo principas - pašalinti ligą provokuojantį veiksnį, t. y., alergeną ar kitą dirginančią medžiagą. Patariama vengti lūpdažių ir lūpų balzamų, į kurių sudėtį įeina kvapiosios ir skonį suteikiančios medžiagos, konservantai, lanolinas, propolis bei kitos alergizuojančios medžiagos. Niežuliui malšinti, uždegimui mažinti skiriami kortikosteroidų tepalai, dažniausiai užtenka 2 savaičių kurso.

Aktininis (spindulinis) cheilitas:

Tai dėl ilgalaikio, nuolatinio saulės UV spindulių poveikio išsivysčiusi priešvėžinė lūpų odos būklė. Šis susirgimas dažniausias karšto, sauso klimato šalims, taip pat dažniau jis vargina lauke dirbančius žmones, šviesios odos (t. y., I ir II fototipo) savininkus. Kiti aktininio cheilito rizikos veiksniai:

  • Vyresnis amžius;
  • Vyriška lytis;
  • Rūkymas;
  • Kitos ligos, kurios lemia padidėjusį odos jautrumą saulės UV spinduliams (pvz., vėlyvoji odos porfirija, pigmentinė kseroderma, albinizmas ir pan.).

Aktininio cheilito ir aktininės keratozės išsivystymo mechanizmas yra panašus, tačiau ligos progresijos į plokščialąstelinį vėžį tikimybė yra didesnė sergant aktininiu cheilitu. Plačiau skaitykite skyreliuose „Priešvėžinės odos būklės ir odos vėžio prevencija“, „Odos plokščialąstelinė karcinoma“.

Aktininis cheilitas būdingiausias vyresniems nei 40 m. šviesios odos savininkams, mėgstantiems daug laiko praleisti saulėje. Dažniausiai apatinėje lūpoje atsiranda ribotas sausas, pleiskanojantis plotelis. Sausumas nepraeina nepaisant įvairių drėkinančių priemonių naudojimo. Pažengusiems pažeidimams būdinga atrofija, patinimas, paraudimas, išopėjimas, išblukusi riba tarp lūpos ir odos. Odos pažeidimas paprastai būna pavienis. Čiuopiant, aktininio cheilito sukelti odos pažeidimai primena švitrinio popieriaus tekstūrą.

Liga diagnozuojama remiantis būdingais klinikiniais požymiais. Esant išopėjimų, erozijų, įtariant ligos progresavimą į plokščialąstelinį vėžį, atliekama odos biopsija ir histologinis ištyrimas. Aktininis cheilitas skiriamas nuo plokščialąstelinės karcinomos, raudonosios vilkligės, plokščiosios kerpligės, kitų lūpų ligų. Todėl rekomenduojama neužsiimti savigyda, o pasikonsultuoti su patyrusiu gydytoju dermatologu, kad tiksli diagnozė ir atitinkamas gydymas būtų paskirtas laiku, išvengiant komplikacijų ir ligos plitimo.

Aktininio cheilito gydymas. Pagrindiniai gydymo metodai skirstomi į:

  • Destrukcinius (kriodestrukcija skystu azotu, cheminiai pilingai, šalinimas elektropeiliu, lazerinė terapija, fotodinaminė terapija, dermabrazija);
  • Gydymas vietiniais medikamentais (fluoruracilu, imikvimodu, retinoidais);
  • Chirurginis gydymas.

Kiekvienu atveju gydymo būdas parenkamas individualiai, remiantis lūpų pažeidimų išplitimu, pažeidimo židinių skaičiumi, paciento pageidavimais. Dažniausiai taikoma taktika:

  • Esant pavieniams ligos židiniams, dažniausiai taikoma kriodestrukcija skystu azotu. Jeigu pažeidimai atsinaujina, procedūrą galima kartoti po 6-8 savaičių. Po to skiriami vietinio poveikio preparatai. Pagrindiniai kriodestrukcijos šalutiniai reiškiniai- skausmas, patinimas, randų susidarymas.
  • Pažengusiai ligai rekomenduojamas gydymas imikvimodo arba fluoruracilo tepalais. Gydymas užtrunka iki 4 savaičių. Dažniausios nepageidaujamos reakcijos - skausmas, paraudimas, patinimas, erozijos, išopėjimas. Dėl minėtų reakcijų ne visi pacientai linkę laikytis nurodyto gydymo režimo, todėl liga kartais atsinaujina.
  • Pacientams, kuriems stebimas išreikštas aktininis cheilitas, taip pat tiems, kuriems liga atsinaujino po gydymo vietinio poveikio preparatais, rekomenduojama židinių destrukcija chirurginiu CO2 lazeriu. Ligos atsikartojimo tikimybė, taikant šį gydymo metodą, yra labai maža.
  • Chirurginis gydymas skiriamas tik itin pažengusios ligos atvejais arba histologiniame tyrime nustačius didelio laipsnio displaziją.

Pagrindinė aktininio cheilito prevencinė priemonė yra apsauga nuo saulės. Tai - skrybėlių nešiojimas, saulės vengimas jos piko metu, lūpų balzamai su saulės spindulių filtrais. Plačiau skaitykite skyreliuose „Priešvėžinės odos būklės ir odos vėžio prevencija“, „Nudegimai nuo saulės“.

Lūpų kampučių uždegimas (anguliarinis cheilitas):

Tai ūminis arba lėtinis odos ir lūpų gleivinės uždegimas, pažeidžiantis lūpų kampus. Jam būdingas paraudimas, maceracija, pleiskanojimas, atsiradę lūpų kampų įtrūkimai. Pažeidimai dažniausiai būna abipusiai ir skausmingi.

Anguliarinis cheilitas atsiranda dėl nuolatinė drėgmės (dėl seilių) bei mieliagrybių (Candida albicans) infekcijos. Kiek rečiau ligą gali sukelti ir auksinis stafilokokas. Lūpų kampų uždegimas pasireiškia bet kurio amžiaus žmonėms, tačiau dažniausiai tai nešiojančių protezus vyresnių žmonių liga. Kiti rizikos veiksniai:

  • Ortodontiniai įtaisai;
  • Blogai pritaikyti protezai;
  • Burnos sausmė;
  • Burnos grybelinė infekcija;
  • Prasti burnos higienos įgūdžiai;
  • Su amžiumi susiję burnos anatominiai pokyčiai - nusileidę burnos kampai, seilių pokyčiai;
  • Vitaminų ir mineralų stoka;
  • Cukrinis diabetas;
  • Imunodeficitinės būklės;
  • Alergija burnos priežiūros priemonėms, protezams;
  • Vaistų, sukeliančių burnos sausmę, vartojimas (pvz., izotretinoinas, acitretinas ir pan.).

Dažniausiai ligos diagnostikai užtenka kruopščios gydytojo apžiūros. Grybelinės infekcijos patvirtinimui atliekama nuograndų mikroskopija. Jeigu lūpų kampų uždegimas pasirodo besantis atsparus gydymui, atliekamas mikrobiologinis pasėlis.

Kaip gydomas lūpų kampų uždegimas?

Svarbiausias uždavinys - tai rizikos veiksnių šalinimas. To nepadarius, liga gali pasikartoti. Todėl visiems pacientams patariama:

  • Pritaikyti protezus pagal burnos anatomiją bei tinkamai juos valyti;
  • Palaikyti optimalią burnos higieną;
  • Koreguoti burnos sausumą;
  • Naudoti barjerinius apsauginius kremus su cinko oksidu.

Nustačius grybelinę infekciją, skiriamas gydymas priešgrybeliniais kremais. Dažniausiai užtenka 1-3 savaičių gydymo kurso. Kai vargina ir burnos grybelinė infekcija, skiriamas trumpas kursas geriamųjų priešgrybelinių vaistų. Bakterinė infekcija gydoma antibiotikų tepalais. Visais atvejais nakčiai rekomenduojama burnos kampučius patepti vazelinu ar kitu apsauginiu barjeriniu kremu. Deja, liga yra linkusi kartotis.

Plazminių ląstelių cheilitas:

Tai reta, gerybinė, uždegiminė lūpų liga, kuriai būdinga aiškių ribų, tvirtos konsistencijos ar su erozijomis atsiradusi plokštelė ant apatinės lūpos. Liga diagnozuojama atlikus biopsiją bei histologinį ištyrimą. Plazminių ląstelių odos pažeidimas skirtinas nuo kitos kilmės lūpų uždegimų, plokščiosios kerpligės, odos plokščialąstelinės karcinomos. Gydymas yra sudėtingas - dažniausiai skiriami stiprių kortikosteroidų tepalai, kortikosteroidų injekcijos į pažeidimo vietą, kalcineurino inhibitorių tepalai, lazerinė terapija.

Liaukinis cheilitas:

Tai reta uždegiminė lūpų liga, pažeidžianti apatinės lūpos mažąsias seilių liaukas. Liga būdingiausia vyresnio amžiaus vyrams. Tiksli šio cheilito priežastis nėra aiški, tačiau nustatyti tam tikri rizikos faktoriai:

  • Ilgalaikis saulės UV spindulių poveikis;
  • Atopija;
  • Infekcija;
  • Rūkymas;
  • Kitos kilmės cheilitai.

Šiam cheilitui būdinga tai, jog apatinė lūpa padidėja ir kiek išvirsta į priekį. Išverstoje apatinės lūpos dalyje matomos daugybinės smeigtuko dydžio angos. Jas paspaudus, sunkiasi seilės. Pacientai neretai skundžiasi, jog lūpa tapo „gruoblėta“ ir labai jautri. Kiek sunkesnė yra pūlinga ligos forma, kai iš išsiplėtusių mažųjų seilių liaukų angų skiriasi gleivėtas, pūlingas sekretas. Kartais atsiranda paviršinių opelių, šašų. Prisidėjusi antrinė infekcija lemia opų, pūlinių formavimąsi.

Liga diagnozuojama remiantis būdingais klinikiniais požymiais - patinusi lūpa, kurioje matomos išsiplėtusios seilių liaukutes, iš kurių skiriasi gleivėtas sekretas. Čiuopiant lūpą, jaučiamas gruoblėtumas. Biopsija ir histologinis ištyrimas atliekami norint atmesti kitą cheilito kilmę ir plokščialąstelinę odos karcinomą.

Gydymui gali būti skiriami vietiniai ir geriamieji antibiotikai, kortikosteroidų injekcijos, chirurginės procedūros. Esant neišreikštam pažeidimui, pakanka apsauginių priemonių nuo saulės bei kortikosteroidų tepalų.

Granuliominis cheilitas:

Tai yra nuolatinis, nežinomos kilmės lūpų patinimas. Lūpos nebūna jautrios. Manoma, kad granuliominis cheilitas yra orofacialinės granuliomatozės viena iš apraiškų. Tai - nesukelianti nekrozės, uždegiminė, granuliomas formuojanti liga, kuriai būdingas minkštųjų audinių padidėjimas, burnos gleivinės opos bei kiti burnos ir veido srities pažeidimai. Granuliominis cheilitas yra retas susirgimas, būdingiausias jauniems žmonėms. Kaip jau minėta, ligos priežastis nėra nustatyta. Manoma, kad šio susirgimo išsivystymui įtakos gali turėti alergija tam tikriems maisto produktams, genetinis polinkis, infekcija bei atopija.

Pirmasis ligos požymis - tai epizodinis viršutinės lūpos patinimas, primenantis angioedemą. Susirgimui progresuojant, patinimo epizodai ilgėja, dažnėja, ir galiausiai lūpų patinimas tampa nuolatiniu, patinsta abi lūpos, kas lemia kosmetinį ir funkcinį diskomfortą.

Granuliominis cheilitas diagnozuojamas atlikus biopsiją ir histologinį ištyrimą. Tačiau prieš galutinai diagnozuojant šią ligą, reikia atmesti kitas panašiai pasireiškiančias lūpų ligas, pvz., angioedemą, Krono ligą, sarkoidozę, infekcijas.

Šio cheilito gydymas yra iššūkis tiek gydytojui, tiek ir pacientui. Galutinai ligą išgydyti pavyksta retai. Pagrindiniai vaistai - tai kortikosteroidai. Skiriami jų tepalai, injekcijos į pažeidimo židinį ar sisteminė terapija. Kai kuriais atvejais taikomas gydymas antibiotikais. Nesant atsako į konservatyvų gydymą, atliekama operacija - lūpų mažinimas.

Eksfoliacinis cheilitas:

 Tai nespecifinis terminas, kuris apibūdina keletą lėtinių susirgimų. Šiam cheilitui būdingas nuolatinis pleiskanojimas, lūpų raudonio sudirgimas. Dažniausiai pažeidžiama apatinė lūpa. Lūpos atrodo nuolat suskeldėjusios, išsausėjusios. Pacientai skundžiasi sausumu, niežėjimu, dilgčiojimu. Eksfoliacinis cheilitas neretai būna kitų uždegiminių lūpų ligų, psoriazės, atopinio dermatito, alerginio cheilito pasekmė. Ligą paūmina stresas, nuolatinis kvėpavimas per burną, nuolatinis lūpų kramtymas ir laižymas. Neretai ligą komplikuoja antrinė bakterinė infekcija. Priklausomai nuo priežasties, skiriamas gydymas kortikosteroidų ar kalcineurino inhibitorių tepalais, antibiotikų tepalais gydoma bakterinė infekcija.

 

Puslapių navigacija:

  1. Egzeminis cheilitas
  2. Aktininis (spindulinis) cheilitas
  3. Lūpų kampučių uždegimas (anguliarinis cheilitas)
  4. Plazminių ląstelių cheilitas
  5. Liaukinis cheilitas
  6. Granuliominis cheilitas
  7. Eksfoliacinis cheilitas