Dažniausiai šalčio dilgėlinė vargina jaunus žmones, vyrus ir moteris vienodai dažnai. Bene pusė sergančiųjų vargina ir atopinis dermatitas, o ketvirtadaliui pacientų nustatomas dermografizmas ar cholinerginė dilgėlinė (plačiau skaitykite skyrelyje „Fizinių veiksnių sukelta dilgėlinė“). Centrinėje Europos dalyje šalčio dilgėlinės paplitimas siekia 0,05%.
Daugumoje atvejų šalčio dilgėlinė praeina savaime. 50% pacientų būklė ženkliai pagerėja 5-6 metų bėgyje, ir išlieka itin nedidelė ligos pasikartojimo tikimybė. Visgi yra tam tikrų atvejų, pvz., šeiminė atipinė šalčio dilgėlinė, kuomet šalčio provokuojami odos bėrimai atsiranda visą gyvenimą.
Tipiniai dilgėlinės bėrimai atsiranda dėl putliųjų ląstelių aktyvacijos, ko pasėkoje išskiriamas histaminas ir kitos uždegiminės medžiagos. Putliosios ląstelės yra specifinė leukocitų rūšis, imuninės sistemos dalis. Šių ląstelių apstu jungiamajame audinyje, odoje (tiksliau, po oda), šalia kraujagyslių, nervų ir limfagyslių, virškinamajame trakte. Putliosios ląstelės tuo ir ypatingos, kad išskirdamos savo granulių turinį, dalyvauja uždegiminėse ir alerginėse reakcijose. Dilgėlinės atveju, viso šio proceso išraiška yra bėrimai pūkšlėmis, niežulys, deginimas, odos paraudimas, gilesnių odos sluoksnių patinimas (angioedema).
Visgi tikslus ligos išsivystymo mechanizmas nėra nustatytas. Mokslinių tyrimų metu pastebėtas galimas ryšys su virusinėmis, bakterinėmis, parazitinėmis infekcijomis, pvz., Laimo liga, hepatitu, infekcine mononukleoze, H. pylori infekcija. Be to, manoma, kad įtakos šalčio dilgėlinės išsivystymui gali turėti ir buvę vapsvų ar bičių įgėlimai, tam tikrų maisto produktų arba vaistų netoleravimas, kraujo, limfinės sistemos ligos, onkologiniai susirgimai.
Šalčio dilgėlinės simptomai
Būdingiausias simptomas - tai atsiradę odos bėrimai po kontakto su šaltu objektu. Kai kuriems pacientams pasireiškia ir sisteminiai simptomai.
Bėrimas pūkšlėmis (plačiau apie dilgėlinės simptomus skaitykite skyrelyje „Dilgėlinė“) atsiranda netrukus po kontakto su šaltu daiktu, skysčiu ar oru. Kaip taisyklė, pūkšlės būna tik šalčiui atviroje odoje. Pats dažniausias šalčio dilgėlinę provokuojantis veiksnys - tai šaltas oras, priklausomai nuo oro temperatūros, oro drėgmės, juntamosios temperatūros ir kitų faktorių.
Ilgas kontaktas su šalčiu, pvz., plaukiojimas šaltame vandenyje, gali sukelti įvairaus sunkumo sisteminius simptomus, pvz., tiek išplitusią dilgėlinę, tiek ir gyvybei pavojingą anafilaksiją, arterinio kraujospūdžio sumažėjimą, kvėpavimo sutrikimus. Sisteminiai simptomai būdingi trečdaliui pacientų, sergančių šalčio dilgėline. Pagrindiniai sisteminių simptomų rizikos faktoriai:
- Praeityje buvusios sisteminės reakcijos į šaltį;
- Buvusi šalčio sukelta gerklų angioedema;
- < 30 metų amžius;
- Didelis odos plotas, kurį veikia šaltis;
- Ilgai trunkantis šalčio poveikis.
Šalčio dilgėlinės formos
Nustatyta apie 30 skirtingų šalčio dilgėlinės atmainų. Visos šios formos tarpusavyje skiriasi bėrimą provokuojančiais veiksniais, bėrimų atsiradimo laiku ir vieta. Kai kurios iš šių formų yra paveldimos. Šalčio dilgėlinės variantai:
- Pavėluotoji šalčio dilgėlinė. Būdingi bėrimai atsiranda praėjus 24 valandoms nuo kontakto su šalčiu. Esant paveldimai formai, pūkšlės išnyksta palikdamos hiperpigmentaciją.
- Šeiminė atipinė šalčio dilgėlinė. Pirmieji simptomai atsiranda vaikystėje, ir dilgėlinė kartojasi visą gyvenimą. Dažnai pūkšles provokuoja šaltas maistas ar gėrimai, ne tik šaltas oras, vanduo ar kiti šalti objektai.
- Kitos, retesnės formos - nuo šalčio priklausomas dermografizmas, sisteminė šalčio dilgėlinė, šalčio sukelta cholinerginė dilgėlinė (pūkšlės atsiranda sportuojant šaltoje aplinkoje), lokalizuota šalčio dilgėlinė ir pan.
Kaip diagnozuojama šalčio dilgėlinė?
Gydytojas gali įtarti šalčio dilgėlinę, jeigu pacientas nupasakoja tipinę ligos eigą (t. y., kad bėrimus provokuoja šaltas oras, šaltas vanduo ir pan., o bėrimai praeina paros bėgyje). Diagnostikos palengvinimui rekomenduojama turėti nuotraukų, o pacientai, kaip taisyklė, kreipiasi į specialistą jau praėjus bet kokioms odos žymėms. Diagnozės patvirtinimui gali būti atliekami šalčio stimuliacijos testai (pvz., su šalčio kubeliu). Mėginys vertinimas teigiamai, jeigu paveikus po kontakto su šalčiu atsiranda niežtinti (ar sukelianti deginimo jausmą), aiškiai čiuopiama ir matoma pūkšlė. Kiti tyrimo metodai - natūralios ekspozicijos testavimas (veikiant šaltam vėjui, šaltam vandeniui ir kitiems natūraliems faktoriams, sukeliantiems bėrimą), temperatūrinis testavimas (šalčio dilgėlinės provokacija specialiu termoelektriniu prietaisu). Neretai pacientai, kamuojami dilgėlinės (tame tarpe ir šalčio dilgėlinės) yra nukreipiami gydytojo alergologo - klinikinio imunologo konsultacijai.
Šalčio dilgėlinės gydymas
Sergant šalčio dilgėline, svarbiausia yra vengti veiklų ir procedūrų, kurios gali sukelti sisteminių simptomų ar išplitusių bėrimų, pvz.:
- Plaukiojimo. Plaukiojimas vėsiame vandenyje ypač dažnai provokuoja sisteminius simptomus. Pacientams rekomenduojama pirmiausia į vandenį įmerkti ranką ir stebėti, ar neatsiranda dilgėlinės bėrimo. Taip pat pageidautina žinoti temperatūros reikšmę, kuriai esant formuojasi pūkšlės. Tuo tikslu atliekamas paciento temperatūrinio slenksčio tyrimas.
- Šalto maisto ir šaltų gėrimų. Tai gali sukelti gerklų angioedemą ar anafilaksiją.
Ypatingų atsargumo priemonių reikia imtis šiais atvejais:
- Chirurginių operacijų metu. Prieš operaciją įspėkite personalą, kad Jus vargina šalčio dilgėlinė, kad operacijos metu Jums būtų užtikrintas pakankamas šildymas.
- Injekcijų ir infuzijų metu. Priklausomai nuo leidžiamųjų skysčių tūrio ir temperatūros, kai kuriems pacientams procedūros metu gali atsirasti šalčio dilgėlinės simptomų.
Simptomų prevencijai skiriami antihistamininiai vaistai. Svarbiausia - paciento pageidaujamos gyvenimo kokybės užtikrinimas, pvz., tiems, kurie nemėgsta plaukioti baseine ir lengvai išvengia šalčio dilgėlinę provokuojančių veiksnių, pakanka minimalios medikamentinės terapijos. Kitai pacientų grupei, kuriai mėgstamos vandens veiklos apribojimas sukelia diskomfortą (ar kurie darbe susiduria su ligą ūminančiais veiksniais), parenkama visai kita simptomų profilaktikos strategija. Netinkamai ar nepakankamai gydomi pacientai ne tik dažniau susiduria su dilgėlinės paūmėjimu, bet ir turi padidėjusią sisteminių simptomų (pvz., anafilaksijos) riziką, ypač, jei tokių reakcijų būta praeityje. Dėl šios priežasties pacientams rekomenduojama su savimi nešiotis automatinį adrenalino injektorių ir antihistamininių vaistų.
Antihistamininiai vaistai pastebimai sumažina šalčio dilgėlinės epizodų dažnumą ir sunkumą. Dažniausiai skiriami antros kartos antihistamininiai vaistai, kurie neturi slopinančio poveikio. Pastebėta, kad šalčio dilgėlinės simptomų kontrolei tenka vartoti kiek didesnes nei įprasta šių vaistų dozes.
Tais atvejais, kai antihistamininių vaistų nepakanka adekvačiai simptomų kontrolei ir liga sukelia žymų diskomfortą, trukdo darbui bei kasdienei veiklai, gali būti taikoma biologinė terapija omalizumabu.
