Įgimtos lūpų ypatybės ir anomalijos
Lūpų atspaudai, lūpos nesuaugimas, lūpos įdubimai bei Fordyce granulės. Lūpų atspaudai yra normalus lūpų raudonio paviršiaus reljefas. Tai - nedidelės klostės, raukšlelės, grioveliai. Riebalinės liaukos išsidėsto palei lūpų raudonį, arčiau odos, o mažosios seilių liaukos - burnos gleivinės pusėje. Visų šių liaukų veikla ir sekretai užtikrina normalią lūpų būklę. Lūpų atspaudai, kaip ir pirštų, yra unikalūs kiekvienam žmogui, be to, jie nekinta metams bėgant, taip pat jų nekeičia uždegimas, trauma ar aplinkos veiksniai.
Lūpos nesuaugimas. Veido vystymasis yra sudėtingas procesas, sudarytas iš kelių etapų: apatinio žandikaulio šakos ir šoninės apatinės lūpos vagos darnaus susiliejimo, viršutinio žandikaulio ir kaktinės nosies ataugos susijungimo. Lūpa nesuauga tada, kai sutrinka lūpas formuojančių plokštelių ir gomurio normalus susiliejimas. Lūpos nesuaugimas gali paveikti tik pačias lūpas, arba nusitęsti ir į gomurį. Dažniausiai lūpos nesuaugimas būna vienpusis. Įtakos šiai anomalijai turi genetinis polinkis, nėštumo metu vartoti vaistai (medikamentai nuo epilepsijos, metotreksatas, izotretinoinas), nėštumo metu persirgtos infekcijos (pvz., raudonukė).
Lūpų įdubimai - dar viena įgimta anomalija, paveldima autosominiu dominantiniu būdu. Kartais šie įdubimai lydi lūpos nesuaugimą, nors dažniausiai būna pavieniui, ir, kaip taisyklė, apatinėje lūpoje, arčiau burnos kampo. Jų dydis svyruoja nuo 1 mm iki 25 mm. Kartais šie įdubimai „susisiekia“ su mažosiomis seilių liaukomis, taigi pro juos gali skirtis seilės. Vienintelis gydymo būdas - chirurginė korekcija.
Fordyce granulės. Tai ektopinės riebalinės liaukos, 1-3 mm dydžio gelsvos, oranžinės ar baltos papulės. Jų būna tiek ant lūpų raudonio, tiek prie pat lūpų ir odos ribos, ar netgi ant burnos, skruostų gleivinės.
Pigmentinės dėmės. Gerybiniai pigmentiniai dariniai lūpų raudonio srityje. Tai gali būti šlakai, použdegiminė pigmentacija, Adisono ligos požymis, Peutz-Jeghers sindromo simptomas. Pigmentinių dėmių gali atsirasti bet kur, tačiau dažniausiai jos pastebimos ant lūpų raudonio, gomurio, skruostų gleivinėje, dantenų. Dėmės gali turėti melsvą, juodą ir rudą atspalvį. Dažniausiai tai būna pavieniai dariniai, nors pasitaiko ir daugybinių. Dėmės būna aiškių ribų, 4-6 mm dydžio. Pastebėta, kad jos būdingesnės moterims. Šios dėmės neturi polinkio supiktybėti. Kai kada jų atsiradimą paskatina tam tikrų vaistų vartojimas.
Išopėję, didėjantys, netolygios pigmentacijos bei kiti įtarimą keliantys dariniai turi būti ištirti siekiant atmesti melanomą. Tam atliekamas histologinis tyrimas. Strazdanos - dažnam žmogui būdingos rusvos dėmelės, jų gali būti ant gomurio, dantenų ir lūpų. Kartais strazdanų atsiradimas būna susijęs su amžiumi ir ultravioletiniais saulės spinduliais.
Veninis ežeras. Tai melsvos ar violetinės dėmės, papulės, kurios paspaudus nublykšta. Jų dydis siekia 2-8 mm. Dažniausiai veninis ežeras atsiranda ant apatinės lūpos. Darinys dažnesnis vyresnio amžiaus žmonėms. Gydymo dažniausiai nereikia, nebent pacientas to pageidauja kosmetiniais tikslais. Tuomet atliekamas šalinimas lazeriu, intensyvia pulsine šviesa ar chirurgiškai.
Su trauma susiję lūpų pažeidimai:
Lūpų kramtymas. Dėl šio įpročio, kai lūpos nuolat laižomos, kramtomos, apatinėje lūpoje atsiranda paraudusių plotelių, erozijų, baltų plokštelių su nelygiu, šiurkščiu paviršiumi. Oda nuo šių plokštelių gali būti lengvai nuimta, o tai toliau skatina erozijų, opelių formavimąsi. Dažnu atveju pastebima nukramtyta ir skruostų, liežuvio šonų gleivinė. Ne visais atvejais pacientai patys pastebi šį lūpas žalojantį įprotį, dažniau apie tai pasako jo artimieji. Konsultacijos metu išryškėja paciento polinkis į nerimą ar netgi kitus save žalojančius įpročius. Pagrindinis gydymo metodas - įpročio korekcija, kognityvinė elgesio terapija.
Mukocelė. Gerybinė mažųjų seilių liaukų patologija, kuriai būdinga ribota seilių sankaupa po gleivine. Tai pavieniai, dažnai atsikartojantys, perregimi, 0,5-1,5 cm dydžio, rausvi, į cistas panašūs gleivinės dariniai, dažniausiai apatinėje lūpoje. Kitos galimo lokalizacijos - burnos dugnas, skruostų gleivinė, liežuvis, minkštasis gomurys. Mukocelei plyšus, burnoje jaučiamas saldus skonio ir tirštos konsistencijos skystis. Kai mukocelės dažnai kartojasi, dėl randėjimo procesų gali būti paveiktos ir greta esančios seilių liaukos, kas lemia gruoblėto gleivinės paviršiaus formavimąsi. Nustatyti 2 pagrindiniai mukocelių formavimosi mechanizmai:
- Kai dėl mikrotraumos plyšta mažosios seilių liaukos latakas, o turinys patenka į aplinkinius audinius.
- Kai liaukos latake susiformuoja akmuo, ir liauka nebegali išskirti seilių, jos kaupiasi po gleivine.
Mukocelės skirtinos nuo gerybinių ir piktybinių seilių liaukų navikų, hemangiomos, limfangiomos, minkštųjų audinių pūlinių, lipomos, piogeninės granuliomos, polipų. Gydoma šalinant chirurginiu būdu, kriodestrukcija skystu azotu, kortikosteroidų tepalais.
Infekciniai lūpų susirgimai:
Lūpų kampų uždegimas. Plačiau skaitykite skyrelyje „Lūpų uždegimai“.
Lūpų pūslelinė. Tai viena dažniausių infekcijų visame pasaulyje. Skiriami 2 pūslelinės viruso tipai: HSV-1, dažniausiai sukeliantis lūpų pūslelinę, ir HSV-2, dėl kurio atsiranda lytinių organų pūslelinė. Visgi tai nėra griežtai apibrėžta, ir bet kuris iš viruso tipų gali sukelti tiek lūpų, tiek ir genitalijų pažeidimus. Apskaičiuota, kad pūslelinės virusu yra užsikrėtę net iki 90% žmonių visame pasaulyje.
Pirminė infekcija pasireiškia lūpų uždegimu (cheilitu), skausmu, pūslelėmis aplink burną, dantenų ir burnos gleivinės uždegimu, faringitu (ryklės uždegimu), kataro reiškiniais. Tai būdingiausia vaikams. Visgi didžioji dalis pirminių Herpes infekcijų atvejų nesukelia jokių simptomų ir žmogus net nejaučia, kad serga. Po pirminės infekcijos, virusas lieka organizme, pereina į „ramybės“ fazę nerviniuose mazguose. Kai virusas reaktyvuojasi, atsiranda skausmas, dilgčiojimas, patinimas, galvos skausmas. Po kelių toje vietoje, kur jautėsi skausmai dilgčiojimas, atsiranda grupė pūslelių skaidriu turiniu. Po 5-10 dienų pūslelės tampa erozijomis, jas padengia šašai ir prasideda gijimo procesas. Pūslelinė linkusi kartotis ties lūpos ir odos riba. Viruso reaktyvaciją (taigi ir pūslelinės paūmėjimą) provokuoja:
- Ultravioletiniai saulės spinduliai;
- Vėjas;
- Trauma (pvz., odontologinės procedūros);
- Stresas;
- Menstruacijos;
- Karščiavimas.
Daugumoje atveju, žmonėms su normalia imunine sistema, pūslelinė gali kartotis iki 2 kartų per metus, nors apie 10% žmonių patiria net 6 lūpų pūslelinės epizodus per metus. Neretai lūpų pūslelinę komplikuoja antrinė bakterinė infekcija.
Ligos diagnostika sunkumų nesukelia, dažniausiai užtenka nuodugnios gydytojo apžiūros. Sunkesniais atvejais skiriami virusologiniai, serologiniai ar molekuliniai tyrimai, tepinėlio nuo pūslelės mikroskopija. Gydymui skiriami geriamieji priešvirusiniai vaistai, 5-10 dienų kursas. Svarbu pradėti vartoti vaistus kuo anksčiau, vos tik pajutus skausmą ar dilgčiojimą.
Kitos virusinės lūpų ligos. Žmogaus papilomos virusas (ŽPV) lemia karpų formavimąsi. Nors šis virusas yra susijęs su gimdos kaklelio vėžiu, onkologinių lūpų ligų ryšys su ŽPV nėra patvirtintas.
Užkrečiamasis moliuskas yra virusinė liga, kuriai būdingas bėrimas smulkiomis papulėmis su centriniu įdubimu. Gali būti pažeidžiama bet kuri kūno sritis. Lūpose dažniausiai bėrimas atsiranda ties lūpos ir odos jungtimi.
Uždegiminės lūpų ligos.
Plačiau skaitykite skyrelyje „Lūpų uždegimai“.
Vaistų sukeliami lūpų pažeidimai
Dažniausiai tai būna lūpų ir burnos sausumas, lūpų uždegimas, angioedema, į plokščiąją kerpligę panašūs bėrimai. Lūpų pažeidimus gali sukelti šie vaistai:
- Izotretinoinas;
- Anticholinerginiai vaistai;
- Antihistamininiai vaistai;
- Antidepresantai;
- Vaistai nuo padidėjusio kraujo spaudimo;
- Vaistai nuo epilepsijos;
- Antipsichotikai.
Lūpos vėžys
Lūpos plokščialąstelinė karcinoma yra pati dažniausia burnos srities onkologinė liga. Šis navikas net iki 90% atsiranda apatinėje lūpoje. Lūpos plokščiųjų ląstelių vėžys pasireiškia kaip standi, negyjanti raudona ar balta papulė, nedidelė opa. Kitų simptomų dažniausiai nesukelia, be to, atsiranda tose vietose, kur anksčiau buvo aktininio cheilito židinys (plačiau skaitykite skyrelyje „Lūpų uždegimai“).
Plokščialąstelinės lūpų karcinomos rizikos veiksniai:
- Ilgalaikis saulės UV spindulių poveikis;
- Rūkymas;
- Alkoholio vartojimas;
- Žmogaus papilomos viruso infekcija. 6% atvejų nustatoma ŽPV 16 ir 18 tipo infekcija.
Liga dažnesnė šviesios odos savininkams, dažniau vyrams negu moterims. 8% atvejų jau diagnozės metu būna metastazių, dažniausiai tai būna sritinių limfmazgių metastazės. Limfiniai mazgai padidėja, būna standžios konsistencijos, nepaslankūs. Vėlesnėse ligos stadijose liga metastazuoja į plaučius, kepenis. Didesnė metastazių tikimybė yra tuomet, kai:
- Navikas yra didesnis nei 2 cm;
- Invazijos gylis > 4 mm;
- Pacientą vargina besikartojantys lūpų pažeidimai;
- Histologiškai nustatoma perineurinė invazija;
- Pacientai turi imuninės sistemos defektą.
Navikas skirtinas nuo bazalinių ląstelių karcinomos, piogeninės granuliomos, amelanotinės melanomos, aktininio cheilito, pūslinių susirgimų, burnos srities tuberkuliozės, sifilio, giliųjų grybelinių infekcijų.
Lūpos plokščialąstelinis vėžys gydomas tik chirurgiškai. Operacijos metu apžiūrimi ir regioniniai limfmazgiai. Pacientams, kuriems negalima atlikti operacijos, skiriama radioterapija (spindulinis gydymas). Geriausius gydymo rezultatus lemia ankstyva ligos diagnostika. Todėl pastebėję bet kokį naują, nerimą keliantį odos ar lūpų srities pokytį, nedelskite ir pasikonsultuokite su gydytoju dermatologu.