- Paviršinė;
- Raudonoji;
- Gilioji.
Visos šios formos skiriasi sukeliamu bėrimu bei histologinio tyrimo metu nustatomais odos pakitimais. Kokia prakaitinės forma atsiranda, priklauso nuo to, kurioje vietoje užsikemša prakaito liaukos latakas.
Ligos paplitimas
Kaip jau sufleruoja ligos pavadinimas, didžiausia tikimybė prakaitinei atsirasti yra tada, kai žmogus suprakaituoja. Šitoks bėrimas gali atsirasti tiek vaikams, tiek ir suaugusiems. Beria vienodai dažnai ir vyrus, ir moteris, tačiau kai kuriuose tyrimuose nustatoma didesnė ligos tikimybė vyrams.
- Paviršinė prakaitinė būdingiausia naujagimiams, ypač apie 1 savaitę amžiaus.
- Raudonoji prakaitinė apskritai yra pati dažniausia ligos forma, gyvenimo eigoje ją patiria kone 30% žmonių.
- Gilioji prakaitinė - tai rečiausias prakaitinės tipas. Dažniausiai pasireiškia karininkams, dirbantiems tropinėse šalyse.
Prakaitinės priežastys
Prakaito liaukos latako paburkimas ar užsikimšimas - tai pagrindinė prakaitinės bėrimo priežastis. Kai odos ląstelės (korneocitai) gauna per daug drėgmės, jie patinsta ir užspaudžia minėtą lataką. Be to, jį užkimšti gali ir negyvos odos ląstelės. Kai blokada esti giliau, vystosi uždegimas, o prakaito liauka gali plyšti.
Prakaitinė būdingiausia naujagimiams, nes jų prakaito liaukos ir prakaito latakai yra iki galo nesubrendę, taigi ir dalinai funkciškai nebrandūs, jautriau reaguojantys į aplinkos pokyčius.
Visi veiksniai (tiek išorės, tiek ir vidaus), kurie sukelia prakaitavimą, gali lemti ir prakaitinės atsiradimą. Pagrindinės priežastys:
- Karšta, drėgna aplinka;
- Didelis fizinis krūvis;
- Karščiavimas;
- Odos okliuzija.
Pati dažniausia prakaitinės priežastis ir yra buvimas karštoje, drėgnoje aplinkoje. Dažnai bėrimas pasireiškia persikrausčius gyventi į tropikų klimatą, ir, organizmui pripratus prie aplinkos, greitai sugyja. Odos okliuzija (orui ir vandeniui nepralaidūs rūbai, tvarsčiai, pleistrai) taip pat gali sąlygoti šio bėrimo atsiradimą.
Kitos, kiek retesnės prakaitinės priežastys:
- Tam tikrų vaistų vartojimas. Mokslinėje literatūroje aprašyti atvejai, kuomet prakaitinė atsirado pacientui, vartojančiam izotretinoiną (vaistą, skirtą aknės gydymui), bei doksorubiciną. Kiti vaistai, galintys turėti įtakos šios odos būklės atsiradimui - klonidinas, opioidai, beta blokatoriai, atropinas bei kiti nervų sistemą veikiantys medikamentai;
- Odos ligos, pažeidžiančios epidermį, pvz., stafilokokų sukeltas nuplikytos odos sindromas, Stevens- Johnsons sindromas ir pan.;
- Ligos, dėl kurių padidėja druskų kiekis prakaite, pvz., hipernatremija, antinksčių ligos;
- Ultravioletiniai spinduliai, jonizuojanti radiacija, radioterapija;
- Bakterinė infekcija, ypač stafilokokų;
- Odos iššutimas;
- Genetinės ligos, pvz., Morvano sindromas ir kt.
Kaip pasireiškia prakaitinė?
Paviršinė prakaitinė. Bėrimas atsiranda, nes epidermio viršutiniame (ragėjančiame) sluoksnyje užsikemša prakaito liaukos latakas. Būdingas išbėrimas paviršinėmis, 1-2 mm dydžio skaidriomis pūslelėmis, primenančiomis vandens lašus. Pūslelės tarpusavyje gali susilieti. Kadangi jos yra paviršinės, gali lengvai plyšti ir nesukeldamos išreikšto uždegimo. Taigi paraudimas paviršinei prakaitinei nebūdingas. Pūslelės būna pakankamai išplitusios, dažniausiai išberia galvą, kaklą, viršutinę liemens dalį (vaikams ir suaugusiems). Bėrimas nesukelia niežėjimo ar kito nemalonaus pojūčio. Paviršinė prakaitinė atsiranda praėjus kelioms dienoms (ar savaitėms) pabuvus karštoje aplinkoje, ir praeina per kelias valandas (ar kelias dienas). Gyjant, oda pleiskanoja.
Raudonoji prakaitinė atsiranda dėl prakaito liaukos užsikimšimo epidermyje, nors gali siekti ir tikrąją odą. Kadangi prakaitas pradeda tekėti į šonus, vystosi odos uždegimas aplink lataką. Bėrimas pasireiškia raudonomis 2-4 mm dydžio papulėmis, tačiau gali būti ir pūslelių ar netgi pūlinukų. Fone stebimas odos paraudimas. Svarbu pastebėti, kad bėrimas nesusijęs su plauko folikulu. Naujagimiams raudonoji prakaitinė būdingiausia odos raukšlėse - kakle, pažastyse, kirkšnyse, o suaugusiems ši liga pažeidžia tas vietas, kur oda trinasi su rūbais - viršutinę liemens dalį, skalpą, kaklą, linkius. Veido, delnų ir padų neberia. Priešingai negu kitos prakaitinės rūšys, raudonoji prakaitinė sukelia odos niežėjimą, netgi gėlimą, kurį dar labiau pablogina prakaitavimas. Tiesa, išbertos sritys neprakaituoja. Be to, prie šios ligos gali prisidėti antrinė bakterija infekcija, tuomet atsiranda impetiga, pūliniai.
Gilioji prakaitinė atsiranda tada, kai prakaito liaukos latakas užsikemša ties epidermio ir tikrosios odos jungtimi. Ši prakaitinė pasireiškia tada, kai prieš tai jau yra buvę keli raudonosios prakaitinės epizodai. Kadangi prakaitas prasisunkia į aplinkinius audinius, odoje matomas bėrimas rausvomis ar odos spalvos, standžios tekstūros, 1-4 mm dydžio papulėmis, kurios nėra susijusios su plauko folikulu. Liga būdingiausia suaugusiems, ir labiausiai beria liemens sritį. Pažeistos vietos neprakaituoja, jų neniežti, nedegina.
Ligos diagnostika
Prakaitinė diagnozuojama remiantis būdingais odos pažeidimais bei įvertinus prakaitavimo faktą. Apžiūros metu nustačius skaidrias smulkias pūsleles be odos uždegimo požymių, diagnozuojama paviršinė prakaitinė. Eriteminės papulės, pūslelės ar pūlinukai, nesusiję su plauko folikulu patvirtina raudonosios prakaitinės diagnozę. Esant neaiškiais atvejais, gali būti atliekama odos biopsija ir histologinis ištyrimas.
Prakaitinė skiriama nuo kitų odos ligų, o ypač tų, kurios pasireiškia smulkiomis pūslelėmis, pūlinukais. Tam kartais atliekami ir kiti tyrimai, pvz., mikrobiologinis pasėlis nuo odos, odos nuograndų mikroskopija. Taigi nuo ko tenka skirti prakaitinę?
- Vėjaraupių;
- Grybelinių odos infekcijų;
- Bakterinio folikulito;
- Virusinių odos bėrimų;
- Aknės;
- Vaistų sukeltų bėrimų;
- Nariuotakojų sukandžiojimų ir kt.
Todėl geriau neužsiimti savigyda, o pasikonsultuoti su gydytoju dermatologu.
Ligos eiga
Paviršinė prakaitinė yra tokia odos būklė, kuri dažniausiai nesukelia nemalonių pojūčių ir praeina savaime, be jokio gydymo.
Raudonoji prakaitinė sugyja tada, kai nutraukiamas ją provokuojantis veiksnys (įvykus aklimatizacijai, pasveikus nuo karščiavimą sukėlusios ligos, pradėjus nešioti orui ir vandeniui laidžius rūbus). Visgi ši prakaitinės forma linkusi kartotis. Kai kuriems pacientams dažni prakaitinės atvejai gali lemti giliosios prakaitinės atsiradimą bei prakaitavimo išnykimą pakenktose vietose.
Gilioji prakaitinė irgi dažniausiai išnyksta neskyrus jokio gydymo, tačiau ilgainiui prakaito liaukos gali būti pakenktos negrįžtamai, ko pasekmė- anhidrozė (išnykęs prakaitavimas) dideliuose odos plotuose.
Kaip gydoma prakaitinė?
Pagrindinis gydymo metodas - tai priemonių visuma, kuri padeda išvengti prakaitavimo.
Bendrosios priemonės:
- Persikelti į vėsesnę aplinką (pagal galimybes);
- Orui laidūs drabužiai (pvz., iš medvilnės);
- Nenaudoti orui nelaidžių tvarsčių, pleistrų;
- Karščiuojant vartoti temperatūrą mažinančius vaistus.
Be to, kasdienis švelnus odos šveitimas (pvz., šiurkščiu rankšluosčiu) gali pagerinti odos būklę bei sumažinti prakaitinės atsiradimo tikimybę, nes nuo odos paviršiaus yra pašalinamos negyvos ląstelės ir kiti elementai, galintys užkimšti prakaito liaukas.
Papildomos medikamentinės priemonės taikomos, kai pacientą vargina nemalonūs odos pojūčiai ar siekiant pagreitinti pasveikimą, taip pat norint užkirsti kelią giliosios prakaitinės atsiradimui.
Pavyzdžiai:
Kortikosteroidų tepalai gali būti skiriami, kai pacientą, sergantį raudonąja prakaitine, vargina odos niežėjimas. Šie vaistai skiriami 1- 2 savaites. Jie ne tik sumažina niežulį, bet ir sumažina odos uždegimo požymius.
Antibiotikų tepalai skiriami esant infekcijos požymių.
